Monthly Archives: rugsėjo 2013

Tai kas praėjo, buvo senai labai labai senai.. realiu laiku prieš keletą minučių, mano laiku prieš šimtą metų.

Tikrai nežinau ką šį kartą blogo padriau ar pasakiau, bet ir nežadu svarstyti.. Sako:“Aš kada nors išsiblaivysiu, o tu niekada“, pasakė žmogus, kuris girtas mintim,savo patirtim ir dažniausiai girtas ne vien vidumi,bet ir išore.

Apie ką jis kalbėdavo aš niekada nesuprasdavau,bet man buvo smagu jo klausytis,o dar smagiau jį paleisti.. Tiksliau pasielgęs kaip bailys jis dingo. Gal ir gerai, man nieko nereikia daryti,žmonės tiesiog patys ateina į mano akimirką ir išeina realios naudos iš manęs negavę ir man niekaip nepakenkę.

Šita persona buvo keista, aš maniau,kad esu viena iš nedaugelio,bet tokio kaip jis tikriausiai daugiau niekur nėra.

Jo manymu žmonės serga, bet jo požiūris į daugelį dalykų negali būti įvardijamas kaip sveiko žmogaus.. Jis pats serga tik serga tokia didybe, kuri verčia jį matyti tik blogą, įžvelgti pavojų,grėsmę kituose nors realiai tikiu,kad dauguma na bent jau aš nieko jam blogo nenorėjau.Jis vienintelis toks „tobulas“, amžinas filosofas turintis šimtus,o gal tūkstančius, kurie seka „aštrius“ jo pasisakymus socialiniame tinklapyje ir deda „laikus“ neįsigilinę į protingai pateiktas jo dviprasmybes.

Žinau dabar tik tiek, kad niekam nesu skolinga 1l pieno.

Kartais atrodo, kad net vėjas būna spontaniškas.. Kada jo mažiausiai tikiesi jis ima ir suvelia plaukus. Kada mažiausiai tikiesi jis ima ir sukėlęs dulkių debesį pranyksta taip pat staigiai kaip ir atsirado..

Iš tikrųjų pasiteisino jau antrą kartą posakis: „Geriau gailėtis dėl to ką padarei, nei dėl to ko nepadarei“ tik šį kartą mano spontaniškumas gal ir neatpirkęs visko, bet pasiteisino be jokio gailesčio, graužaties, ilgesio, skausmo.. Jeigu kažkada linko kojos ir širdis šoko iš gerklės šį kartą sugebėjau į viską kaip į kažką nepažinto pažvelgti.

Žinau, kad bus žmonių, kuriems tai nepatiks skaityti (atrodo, kad aplink mane esantys taip ir siekia pasiglemžti visą mano laiką, visą mano dėmesį ir nuolat mane vargina savo pasisakymais: „Man tikriausiai nėra vietos tavo mintyse“ , „Tu mane pradėjai pamiršti“ , „Tu tikriausiai manimi nusivylei“ .

Bet kokiu atveju aš žinau, kad.. Jeigu kada manęs kam nors reikės, atsiras milijonas priežasčių susitikti, net jeigu reikės neštis atgal nematoma interneto kabelį.

P.s.“You shoot me down but I won’t fall I am titanium“

Per didelis dirglumas, vidinės kovos, ramybės neturėjimas, muzika , kuri atplėšia nuo žemės, žmonės, kuriems stengeisi padėti, bet tau atsuko tik nugara, klaidos, kurių daugiau nekartosiu, pyktis? Nėra pykčio, nes vis dar moku atleisti..

Ar aš jaučiuosi nuskriausta? Aš niekaip nesijaučiu, aš nežinau ką jaučiu.. Nežinau kelintą dieną sėdžiu įkritus į knygas ir mokausi.. Viskas atrodo taip prarasta, bet vis nepasiduodu ir kovoju su mintimis..

Išmoktų pamokų sąrašas:

1.Niekada negydyti sužeistos širdies.

2.Netikėti „draugais“, nes jų nėra.

3.Niekuom nepasitikėti, tik savim.

4.Tai ką darai, daryti geriausiai.

5.Būti atvira ir teisinga sau.

Nero – Into The Past , aš niekada negyvensiu praeitim, bet tam tikri momentai man naktimis sapnuojasi, tam tikri žmonės man gatvėse vaidenasi, tam tikrų vardų neįstengiu pamiršti ir visa tai mane žudo.. Aš netikiu, kad esu tokia silpna ir pasiduosiu, bet kas kart kažką panašaus išgyvenant tampa vis sunkiau atlaikyti.

„I got that off-black Cadillac, midnight drive
I got that gas pedal, leaned back, taking my time
I’m blowin’ that roof off, letting in sky
I shine, the city never looked so bright“

Lalala (?) mano pirkinių sąrašas nesumažėjo ir aš nesiruošiu eiti atgal tam, kad vėl užsigalvojus atsitenkčiau į vitriną, išbarstyčiau centus iš pinigines ir pasiimčiau bobučių krepšelį (šitas reikalas mane privertė pasijusti tokia.. tokia ne kokia, pasenusia.. man jau senokai prasidėjusi paranoja dėl senatvės).

Kiekvieną rytą, dieną, vakarą vis einu miegoti su baime, kad greitai pasensiu.. Kartais sapnuoju, kad atsikeliu ryte iš lovos visa pasenusi, baltais plaukais ir tada pašoku iš miegų..

Jeigu apie sapnus, tai atvirai sapnuoju pastaruoju metu daug visko.. Sapnuose viskas gražiau, juokingiau ir net atrodo lengviau.

Vaizduote prieštarauja realybei, niekada nebūsiu pasaulio valdovė ir neturėsiu skraidančiu šluotų, sapnuose viskas kiečiau, bet čia gyvenimas ir : Labas, aš Greta, mirtinga ir bijanti pasenti (?) Paprastai sakydavau,kad esu nemirtinga, bet jau senokai pamiršau koks jausmas kai iliuzija užvaldo.

Svaigsta galva nuo rudeninės saulės, nuo „La Crepe“ blynelių ir „Vero Cafe“ kapučino, nuo Edžio vasaros nuotykių, nuo mano pasakojimų apie Karklės Festą (o kas jame nebuvo? Karkle, lauk manęs kitą vasarą!).

Kambary skambanti muzika atrodo prikelia numirusias sienas, priverčia kaimynus atsidaryti langus, virpina balso stygas ir kelia vidinę sumaištį.. Pastaruoju metu širdis į kulnus ritasi nuo minčių, kurios sukasi ir vis sukasi diena iš dienos apie vieną ir tą patį.

Šiandiena Edis pasakė >Matau, kad ilgiesi< ,o aš per daug neigiau šį faktą, nors žinau, kad savęs negaliu apgauti.