Pirmas Balandis
Tyliai krenta balandžio snaigės palikdamos pėdsaką ant lango.. Protas apsiblausęs dingusio miego migla, o skrandis jau reikalauja pusryčių. Nesvarbu,kad šiandiena Šv. Vėlykos, mano agonija man primena greičiau lapkričio mėnesį, tą momentą, kai jau suvoki, jog viskas kas kažkada buvo gyva – miega arba yra mirę.
Pastarųjų dienų įvykiai tik dar kartą įrodė, kad nėra nieko gryno ir tyro žmonių gyvenimuose.. Mes kiekvienas mažiau ar daugiau viduje turime lyg griaunamos jėgos užtaisą, pirmiausia įsiveržiame į kitų pasaulius,o tada viską iš eilės naikiname arba tyliai,o kartais ir garsiai save žudome iš vidaus. Žinot, sakyti galima daug ką, bet kai randus užkloja kiti randai belieka tik viena – vienatvė ir tyla.
Čia pirmos vėlykos, per kurias man gerklę spaudžia ašaros ir tik dėl to, kad vos visko nepraradusi tuo pačiu patekau į auksinio narvelio spąstus.
Naujausi komentarai