Monthly Archives: rugsėjo 2014

Nieko nėra žiauriau, kai tavimi netiki tau patys artimiausi žmonės.

Atrodo lyg stovėčiau ant prarajos krašto.

Atrodo, jog esu pasmerkta tam, kas neturi prasmės..

Jausmas toks lyg būčiau viso pasaulio priešas.

Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai einu viena..

Telefonas skaudžiai skamba, rėžia per ausis ir sukuria ašaras.

Pabėgau, negrįšiu dar ilgai, nes man taip sakė, nes aš nenoriu.

Principų karas neišvengiamas.

Nekenčiu savo kaimynų..

„Nevirškinu“ savo gyvenimo..

Ir šiaip, kai manai, jog nuo nieko nepriklausai jausmų atžvilgiu, visada apsidairyk ar tikrai, nes dažniausiai tai bus tik klaidingas mąstymas.

Viską užpylus alumi, gaunasi kažkas šviesesnio, bet tik šią akimirką, o rytoj teks taikytis su viskuom šiek tiek blaivesne galva.

Krenta naktiniai drugiai tau po kojom,

Žvaigždės palieka rugpjūčio namus,

Stovi ant stogo ir žiūri į tolį,

Į tolį, kur skrenda komentų lietus.

Ir supranti, kad daugiau taip nebus,

Nes ryt vėl iš naujo pliaups žemėj  lietus.

Krenta naktiniai drugiai man po kojom,

Žvaigždės palieka rugsėjo namus,

Sėdžiu ant stogo ir žiūriu į tolį,

Į tolį, kur skrido kometų lietus.

Ir suprantu, kad daugiau taip nebus,

Nes ryt vėl iš naujo ieškosiu tavęs kol sutems mano dangus.