Deep Breath

Atėjo tas metas, kai trūksta oro, trūksta miego, trūksta smegenų tūrio viskam sutalpinti ir šiaip.. Atėjo rudeniška žiema. Vieną dieną pilna sniego – kitą jau nieko nebelikę.. Tas pats ir su manim.. Vieną dieną aš atidarau duris „naujiems“ žmonėms, kitą – jas trenkiu prieš nosį. Mano praeitis mėgsta grįžti nepasikeitusi.. arba aš bloga ieškotoja arba praeities žmonės tikrai nemėgsta keistis. Užkniso kiekviename ieškoti kažkokio gėrio, kurio net nėra, niekada nebuvo ir tai supratau tik dabar.

Tos šypsenos, tie poelgiai, tie žodžiai ir dar sako,kad prieš Kalėdas kaip niekada gali įkvėpti oro kvepiančio gėriu.. Gėriu, kuris mūsų galvose, bet ne širdyse ir tai blogiau nei „dvelkiantis gėriu“ oras.

Taip ir šaukia sienos paskendusios naktinėj blausioj šviesoj.. „Įkvėpk, nusiramink, nes tai kas blogiausia, jau praėjo“

Be kategorijos